Nemėgstu auksinių minčių apie meilę, bet neseniai perskaičiau prancūzų rašytojo Frederico Beigbederio mintį ,,Kai žinai, dėl ko myli žmogų, vadinasi, tu jo nemyli" ir pagalvojau, kad jis iš dalies teisus.
Dažnai sakome, už ką mes mylime kitus žmones. Pavizdžiui, mamą mylime už skanius, blynus su vyšnių uogiene, tetį - už pagalbą ruošiant matematikos namų darbus, geriausią draugę - už aukso vertus patarimus širdies klausimais, mylimąjį - už romantiškas akimirkas. . . . Viskas atrodo paprasta kaip du kart du, bet išties taip nėra.
Jei tavęs dabar kas paklaustų, kas yra meilė, ką atsakytum? Tikriausiai kaip ir daugelis - ,,Nežinau..''O jei vaikinas paklaustų, už ką jį myli, ir šįkart, matyt tyliai jam į ausį pakuždėtum ,,Nežinau...'' Nežinome, nes nenorime žinoti. Kai sužinome, tampa neįdomu. Nebelieka staigmenų, netikėtų atradimų. Kai žinai, viskas pernelyg paprasta ir nuspėjama.
Kai susipažįsti su nauju žmogumi, tave už nosies link jo veda smalsumas. Kaip mažas kačiukas tyrinėji, koks tas žmogus, ko jis vertas, su kuo valgomas ar apskritai valgomas. Tave žavi nežinomybė, nes kiekvienas naujas judesys ar žodis tau - atradimas. Kartais saldus, kartais kartus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą