Ilgesys.

Ilgesys. Jis aplanko tuomet, kai jo mažiausiai tikiesi.

Rug[jūčio pradžioje išdūmiau atostogų į Ispaniją. Jūra, saule, seni ispaniški miesteliai, siauros gatvės ir aklagatviaim siestos ir fiestos. Atrodo, kas gali būti geriau. Juk Lietuvoje tuo metu pylė kaip iš kibiro ir pragiedrulių nesimatė. Palikusi visus, be sąžinės graužaties išsiskyriau su mintimi, kad sugrįšti namo norėsiu mažiausiai po 20-ies metų.

Klydau. Jau po keleto dienų pradėjau laukti žinių iš namų pusės. Net gulėdama papludimyje ir mėgaudamasi saule galvojau, kaip būtų gera, jei visi, kuriuos myliu, dabar būtų šalia.

Ilgesys - įdomus reiškinys. Kai draugai šalia, kartais pamąstai, kad būtų gera nuo jų pailsėti. Juk net jie užknisa su savo juokeliais, pamokslais ar šiaip perdėtu dėmesiu. Kia bičiulių šalia nėra, pradedi galvoti, kad norėtum pamatyti jų besišypsančius ar net susiraukusius veidus, patraukti per dantį pasijuokti iš sąmojo.

Ilgesys yra gražus jausmas tuomet, kai jis neužgraužia, o tu žinai, kad ilgiesi tų, kurie tau gyvybiškai svarbūs. Ilgėtis gera. Taip pat gera, kaip ir būti šalia, žiūrėti į laimingus draugų veidus, šluostyti jiems ašaras ar dalyti protingus patarimus (kuriais, aišku, jie ne visada pasinaudoja).

Juk taip gera grįžus (net po atostogų) pasakyti kažkam : ,,Žinai aš tavęs pasiilgau.."